Okupuotos Lietuvos peizažai
Sveiki. sLietuvos, o tiksliau, Baylandijos sPasaulio žemėlapyje nebeliko.
Viskas dėsninga. Tokia šalis buvo pasmerkta subyrėti jau gerokai anksčiau. Valdančiųjų arogancija, panieka savo piliečiams ir kaimynams, stagnacija ir moralinis nuosmukis, negebėjimas orientuotis kintančioje geopolitinėje situacijoje, strateginio mastymo ir prioritetų užsienio politikoje nebuvimas šalyje privedė prie to ką šiandien matome žemėlapyje. Visi darniai padėkojam už tai mūsų valdžiai. Esamai ir buvusioms. Padėkojame ir sau. Juk valdžia tokia, kokiai mes patys leidome būti. Tai mes, visi, šaunuoliai, kad toleravome utėlyną. Mums jis tiko ir patiko. O sLietuvos valstybės sunaikinimas - tik jo antroji pusė. Neišvengiama pusė, kaip ir po gerų išgertuvių sunkios pagirios.
Ir visgi, nenorėčiau būti pesimistu. Okupacija mūsų atveju yra išganymas. Ji leis valstybei ir jos piliečiams daug ką pervertinti, pažiūrėti kitomis akimis į save pačius, atsijos šiukšles. Nėra taip blogai, kaip atrodytų. Okupacija – naujos galimybės, nauji iššūkiai. Iššūkiai visiems: ir piliečiams ir valdžią tebeturintiems. Valdžiai - tai naujos galimybės konsoliduoti tautą, įvykdyti būtinas reformas, kurių nevykdė sLietuvos klestėjimo metu, o piliečiams – teisingiau vertinti žmones pretenduojančius valdyti šalį, stiprinti pilietinę visuomenę ir demokratiją. Tai optimistinis scenarijus.
Opozicija ne kartą viešino problemas ir daromas klaidas, kurios galėjo griauti valstybę. Šį kartą laikraščio redakcija trumpai reziumuos tai, kas mūsų manymu buvo daroma blogai ir ką reikėtų taisyti.
Prezidentai. Prezidentams žaidime suteiktos išskirtinės galios. Didžiausios paskutinių tikrų CP klaidos:
shvo. Bene mažiausiai kritikos strėlių iš opozicijos sulaukęs CP. Jis pradėjo, ar bent ketino pradėti tam tikras sveikas reformas. Didžiausia jo, kaip politiko, klaida – pasitraukimas iš pareigų. Būtent nuo šio pasitraukimo, buvo paleistas sLietuvos griūties mechanizmas. Oficialiai mums pateikė pasitraukimo versiją - laiko stoka. Bet opozicija tuo netiki, nes jo, kaip CP programoje, buvo numatyta valdžios decentralizavimas ir funkcijų padalinimas. Niekas netrukdė tą įvykdyti ir, trūkstant laiko, karines kampanijas pavesti koordinuoti kitiems. Panašu, kad CP shvo palūžo ir pasidavė emocijoms, vietoje to, kad, kaip tikras politikas, bandytų spręsti sunkią darbo su kadrais problemą.
heifer. Pradėjo ryžtingai, bet tai, kad už CP postą pardavė partijos pirmininko postą, sukūrė tolimesnes prielaidas valstybės krizei. Tai buvo visiškai be strateginio mąstymo CP. Jo organizuotas referendumas dėl išėjimo iš Alpha aljanso gali būti klasikinis to pavyzdys. Niekas negriauna savo namo, neišsprendęs, kur gyvens po to. O CP heifer pasielgė būtent taip. Ne veltui Lenkijos spaudoje mirgėjo padėkos už tokį sprendimą, atvėrusį kelią invazijai ir okupacijai. Kaip ir shvo, heifer padarė tą pačią nepatyrusio politiko klaidą, supyko ir pasitraukė iš CP posto, po Azartiškojo partijų užgrobimo akcijos. Nebandė gelbėti padėties, o taip kapituliavo. Labai patogus pretekstas, matant neišvengiamą savo paties padarytų klaidų pasekmes.
XeTaLT. Kol kas sunku vertinti šį CP. Iš pirmo žvilgsnio, santarvės siekiantis prezidentas, į vyriausybę gražinęs „senąją gvardiją“ valstybininkų, tačiau pažiūrėjus, kokius įstatymų projektus jis pasiūlė Seime (žiūr.
čia ir
čia ), neapleidžia nuojauta, kad žaidžia Azartiškojo stiliumi. Nesolidu. Net jei tokie įstatymai siūlomi dėl xp, šiuo sunkiu tautai metu, vėjavaikiškumas netinka. Tauta nori konsoliduojančio ir patikimo prezidento, kuris išvestų šalį iš krizės, o ar gali ji to tikėtis iš trololorio? Reikia palinkėti šiam CP surasti jėgų tapti vienijančiu mus prezidentu ir ištaisyti klaidas, kurias pridarė kiti. Kitu atveju liks paskutinis kelias, kurti nacionalinio pasipriešinimo pogrindinę vyriausybę, kas užims daug laiko ir, esant tokiam susiskaldymui, gali būti sunkiai įgyvendinta artimiausiu metu.
Vyriausybės. Iš esmės, sLietuvą valdė viena ir ta pati vyriausybė, tik keitėsi vienas kitas veidas. Ministrų vykdyta politika buvo konservatyvi, autokratinė, nepripažįstanti reformų. Kintant sPasauliui, buvo būtini pokyčiai visose šalies srityse. Ministerijos neįgyvendino būtinų padiktuotų laikmečio sprendimų. Verksmai, kad dirbti už dyka neapsimoka, yra niekiniai. Reikia dirbti už goldus. Tada į vyriausybę ateis žmonės gebantys ir norintys dirbti, o ne tie, kuriems rūpi būti „valdžia“
Užsienio reikalų ministerija. Apgailėtina. Jau prieš 2-3 mėn. buvo matoma, kad Alpha aljansas eina į krizę ir silpsta. Jau tada buvo būtini nauji diplomatiniai žingsniai ir ypač Lenkijos, pavojingiausio mūsų kaimyno atžvilgiu. Kol buvome pakankamai stiprūs, galėjome keisti aljansus, pasirinkti naujus draugus, numatyti šalies užsienio prioritetus o ne užleisti ligą, o po to nuogi šokti į dilgėles. URM – svarbiausia ministerija ir čia turi dirbti geriausi strategai bei diplomatai.
Krašto apsaugos ministerija. Nežinau ką ji veikia, nes tai ką turėtų daryti, nedaro. O turėtų užsiimti valstybinių MU kūrimu ir išlaikymu, bei mūšių taktikos organizavimu. sLietuva sukūrė stiprius ir organizuotus komercinius MU (BAY grupės ir Aras grupės), tačiau krizės metu, paaiškėjo, kad jie negali šalies išgelbėti dėl ambicingų vadų ir komercinio jų požiūrio. Armiją būtina reformuoti ir galvoti apie CP pavaldžios nacionalinės gvardijos stiprinimą, kurios žala būtų didesnė nei komercinių būrių. Reikia keisti MU finansavimo tvarką, bet apie tai išeitų atskiras straipsnis.
Ekonomikos ministerija. Šiuo metu ji dirba ne savo darbą: renka statistikos informaciją ir ruošia straipsnelius naujokams. Gal būt vertėtų susimastyti apie valstybinių įmonių valdymą, gilesnę rinkų analizę ir prognozavimą, bei ekonominių karų prieš tam tikrų šalių ekonomikas vykdymą? Čia reikia ypač kietų ekonomikos strategų, kurių, manau, žaidime yra.
Naujokų ministerija. Būtina ją keisti iš esmės. Ji orientuota į mėsos MU ugdymą, bet ne į atsakingų piliečių rengimą. Tai kas įvyko šiandien, iš dalies yra šios ministerijos „gero“ darbo štampuojant teletabius rezultatai.
Statistikos departamentas. Dirbo daug, bet neefektyviai. Ši institucija turėtų keisti darbo kryptį ir analizuoti nuotaikas, informuoti apie tendencijas ir piliečių nuotaikas Vyriausybes, analizuoti nesėkmių priežastis. Užduotis jai turėtų duoti KAM, NM, CP.
O dabar mūsų laikraščio vykdytos sociologinės apklausos rezultatai, kurie gali padėti prognozuoti kas mūsų artimiausiu metu laukia.
Mūsų laikraščio vykdytoje apklausoje nuo vakar vakaro iki šios dienos ryto (maždaug per 18 val.) dalyvavo netoli 100 buvusios sLietuvos piliečių. Labai ačiū visiems nepatingėjusiems atsakyti į penkis sociologinės anketos klausimus. Pirmi du klausimai buvo skirti identifikuoti žaidėjų, buvusios sLietuvos piliečių, grupes.
Aktyviausi apklausoje buvo žaidimo veteranai, žaidžiantys e-sim jau daugiau nei 7 mėnesius, taip pat patyrę žaidėjai, žaidžiantys jau daugiau nei 3 mėnesius. Bendrai jie sudarė 64 proc. respondentų. Taigi, jų atsakymai atspindi ne atsitiktinę nuomonę, bet tam tikrą ilgo „gyvenimo žaidime“ įvertinančią nuomonę. Žalieji ir naujokai, žaidžiantys šį žaidimą tik apie 1 mėn. tesudaro 12 proc. respondentų. O tai verčia suklusti: ar blogai veikia įtraukimo į žaidimą mechanizmas, ar jie per pirmas dienas neįgijo pakankamai patirties naudotis gana paprasta e-sim informacijos erdve, t.y. prastai socializuojasi?
Analizė pagal žaidėjų amžiaus grupes rodo, kad daugiausiai žaidžia 15-25 metų amžiaus jauni žmonės. Jie sudaro net 75 proc. visų žaidėjų. Vyresnių nei 26 m. yra 16 proc., o jaunesnių nei 14 m. vos 10 proc. Taigi, dauguma žaidėjų yra subrendę ir turintys susiformavusią pasaulėžiūrą bei savo moralinių vertybių hierarchiją.
Į klausimą „Kaip manote, kas kaltas dėl sLietuvos pralaimėjimų?” dauguma atsakė taip kaip ir galima buvo tikėtis iš brandžių asmenybių: vienos priežasties negali būti, yra susiformavusi tam tikra situacija, problema kompleksinė.
Tommis komentaruose teisingai pastebėjo, kad klausimai, kai pateikiama, ne keli galimi atsakymai, bet vienas pasirinktinai, neleidžia tinkamai atsakyti į šį užduotą klausimą. Taip laikraščio redakcija padarė sąmoningai, kad išgrynintų atsakymų prioritetiškumą. Dėliojant prioritetus, maždaug po ¼ visų respondentų manė, kad dėl sLietuvos žlugimo buvo ir yra kaltas trolis Azartiškasis ir tiek pat, kad tai Lenkija kaip išorinė jėga, pasinaudojusi gera proga kerštui.
Labai svarbus, redakcijos nuomone klausimas, kaip buvusios sLietuvos piliečiai vertina dabartinės valdžios ir Prezidento veiksmus. Maždaug 1/3 visų šalies piliečių visiškai pasitiki Prezidentu ir valdžia, mato pozityvą jo veiksmuose, tačiau neigiamai, ciniškai vertina, ar veiksmų gelbėti šalį net nepastebi net 58 proc. piliečių. Išvada: nėra komunikacijos su tauta, stoka informacijos, pasitikėjimo iš piliečių pusės. Jei
XerTaLT tikrai galvoja apie tautos konsolidavimą ir pasipriešinimo okupantui organizavimą, būtinai turi gerinti viešuosius ryšius.
Į klausimą „Ką ruošiatės daryti kai sLT bus ištrinta iš žemėlapio?“ 1/3 žaidėjų lauks valdžios nurodymo. Taigi visuomenė gan pasyvi, nes tik 36 proc. jau dabar pasiruošę kovoti nelaukdami direktyvų, instrukcijų. Emigruoti ruošiasi apie 16 proc. piliečių, mesti žaidimą – 2 proc. piliečių, nežino ką darys – 10 proc., o tai rodo, kad sLietuvos atkūrimo perspektyvos gali būti pesimistiškos.
Previous article:
BAYlando parazitų invazija (13 years ago)
Next article:
Okupuotos sLietuvos vaizdelis (13 years ago)