Article

3772

Išvykę iš Spartos kariai net nenumanė kas dėsis jų gimtoje žemėje. Vieną ūkanotą dieną į Spartą įžengė latvis vardu Kikimaras. Jis buvo paprastas Latvijos prezidento pasiuntinys, turėjęs nusiųsti nepaprastą žinią.
- Sveiki, Spartos piliečiai! – pasisveikino Kikimaras.
- Jei sveikas, tai sveikas. Koks tavo vardas, nepažįstamasai? – paklausė prezidentas Atsigauk.
- Mano vardas Kikimaras. Esu iš Latvijos. Mane siuntė prezidentas.
- Tai sakyk ko nori, nes kitaip galą gausi.
- Latvija nuoširdžiausiai prašo sugrąžinti vieną regioną. Mūs žemelėse jau seniai laksto ne lenkų, o latvių vaikučiai su dviem galvom. Latvija auga ir joje atsiranda naujų didvyrių, tokių kaip pas jus Jogaila, Pakalniskis arba Gadwey . Neprašome juk visų...
- Kas mums iš to? – paklausė Atsigauk .
- Mes jums garantuosime pagalbą. Kovosime kartu petis į petį prieš lenkus, daužysime kitų šalių didvyrius ir gersime alų iš tos pačios stiklinės.
- Tai nehigieniška. – perkreipė veidą Atsigauk.
- Daužyti kitų šalių didvyrius?
- Ne, gerti alų.
- Ai... Tai reiškia pasakojimai klysti apie jūsų alaus gėrimo rekordus.
Atsigauk pavartė akimis.
- Tai kaip? Atiduosite regioną Latvijai? Mums nebūtinai reikia geležies. Galima paprastą bereikšmį. – bandė susidėrėti Kikimaras.
- Tik taryba ir orakulai gali priimti sprendimą. – atsakė Atsigauk.
- Kas tie orakulai?
- Senieji velniai išlindę iš lenkų subinių. Po išlindimo įgijo galių nuspėti ateitį. Padeda mums – Spartiečiams kovoti.



Atsigauk su tarybą, kurią sudarė penki kariai – Azartiskas , Piktas , Paulius, Voldemortas ir Raimondukas , nuvyko į užkeiktąjį Dundukų kalną, susitikti su orakulais.
- Ko norite? – šaižiai ištarė velnias. Jis buvo užsimaskavęs už šydo, gaubiančio jo baisų kūną ir veidą.
- Galijau, išpranašauk mums ateitį. Koks bus žygis į Mazuria? Ar latviai padės mums?
- Viskas po truputi. Tuoj įjungsiu savo galvos sensorius... Šūdas! Elektros neužmokėjau, todėl nutraukė viską. Gaidžiai! Teks vėl iš Magdalenos santaupų...
- Mums ne tokios ateities reik. – pertraukė Galijų Paulius .
- Jūs spartiečiai labai nekantrūs. – suurzgė Galijus.
Po kelių minučių laukimo Galijus pagaliau grįžo iš dirbtuvių, kuriuose ieškojo naujo sensoriaus.
- Štai... Šitas turėtų veikti. – pasakė orakulas ir paspaudė mygtuką. – Puiku! Tai jums reik susižinoti apie Mazuria. Taip... Matau Gadwey ir Jogailą. Taip pat ir SubSenom . Jie įžengia į brūzgynus. Ten juos tyko paslaptingas padaras. Kažkoks gyvūnas, bet kartu turi ir spartietiško kraujo. Be jo matau 300 spartiečių pasiskirsčiųsių grupėmis. Jų iš viso 3. Mazuria armija susidėta iš 1000 žmonių laukia lygumos vidury manydami, jog taip spartiečiai nenustebins atakuodami, tačiau... Šūdinas sensorius. Vėl nutrūko ryšys! Magdalena! Greičiau nešk savo storą..
Nuo šio žodžio spartiečiai nebesiklausė. Jie nunarinę galvas nuėjo į savo namus.



Kitą dieną į pagrindinę Spartos vietą į kurią būrėsi visi spartiečiai ir valdžios žmonės – „Duobę“, atvyko Kikimaras. Pašėlęs Spartos naktiniuose baruose jis buvo pasiruošęs išgirsti Atsigauk nuosprendį.
- Tai kaip, valdove? – paklausė Kikimaras.
- Mes pasitarę su tarybą sutinkame jums atiduoti vieną regioną, bet patys pasirinkome kokį. Atiduodame jums Eastern Vidzeme.
- Ačiū, valdove. – pasakė Kikimaras ir pasišokinėdamas nustraksėjo į savo gimtinę.



Tuo tarpu sLenkijoje

- Hujdhsjsujsndu. – atėjęs į posėdį pradėjo Grom.
- hjdunfneniskfendujcndjdjhfhfjkfjahafjhjhajgfgughfujasjffjajafhhafjafhafhjahafhfafhf. – išdėstė savo nuomonę Orlito.
- dzenkuje. – pasakė Grom .
- Wilnie naszsa. – užvedė visus Ivar The Boneless .
- Wilnie, Wilnie. Dobze, pani. Wilnie naszsa. – užrėkė visi.
- jqwfbasfafjhjfj rw jfjhahjhfhjafhfah. – pasiūlė Grom.
- Tak panie. Dobze. Litvi hana!
Ir taip slenkai susitarė sukelti rw sLatvijoje jeigu spartiečiai puls Mazuria.



Didvyrių būstinėje

- Kur einam mes su knysliuku, nieks nepasakys, nieks neišduos, nes bus galva iškepta ir paskrudinta, u jė! – uždainavo Gytmiestis .
- Tylėk, saulele, nes kitaip užmušiu! Užknisai! Kaip galima dainuot 86 kartą šitą dainą? Man jau galvą skauda! Visi kariai pabėgo nuo tavęs, tik aš kaip glušas likau tave sergėti, kad nepasiklystum! – užriaumojo R__B .
- Nevadink manęs, saulele! – užpyko Gytmiestis.
- Gerai...Gejuksti. – sušnabždėjo Vibrikas.
- Ei!!! Kas ten darosi? – sušuko keliais metrais nutolęs Gadwey.
- Vibrikas man dainuot neleidžia. – apsiverkė Gytmiestis.
- Vibrikai tau bus dosniai atsilyginta jeigu grįšim iš karo , o tau gytkaimi bus bauda nuo 1000 iki 2000 litų už trukdymą viešoje vietoje. – pasakė Pakalniskis.
- Bet juk čia miškai!
- Vis tiek vieša...
Taip drąsūs kariai žengė toliau. Keliavo po miškus ilgai. Gal kokias 3 – 4 dienas Patys kariai pasiklydo laiko matavime, tačiau vieną kartą eidami tuo pačiu nuobodžiu žingsniu jie kažką išgirdo brūzgynuose.
- Kas čia? – paklausė Spamer .
- Gytmiesčio pilvas gurgia. – pašmaikštavo Vibrikas.
- Visai ne! – paprieštaravo jaunuolis.
- Ai tu, gejūkšti...
- Kaip tu mane pavadinai? – paklausė Gytmiestis.
- Teliūkščiu, nes...Ammmm, nes tu eini kaip teliūkštis. Reik žengt tvirtai, o tu kaip teliukas. Leisk parodysiu. – pasakė Vibrikas ir tvirtai nužingsniavo kelis žingsnius.
- Ačiū už patarimą. – padėkojo vaikis.
- Jau baigėt? – supyko Gadwey. – Žiūrėkit kas krūmuose.
- Gal einam iš čia? – išsigando Gytmiestis.
- Ne. Ko mes turime išsigąsti? Paprasto krūmo? – pasakė Volturis .
- Kas tu? Išlįsk! – surėkė Gadwey.
Iš krūmų išlindo žmogus.
- Prisistatyk.
- Aš esu pingwis0001 iš Antarktidos.
- Iš kur? Ten gamina ledus? – paklausė Gytmiestis.
- Ne, ten yra negyvename teritorija. Nesuprantu kaip tu išgyvenai, žmogau, nebent mums meluoji. – išsikišo į pokalbį Jogaila.
- Aš neesu žmogus. Lieskit papasakosiu savo istoriją.
Užkūrę laužą kariai atsisėdo aplink jį ir ruošėsi ilgam pasakojimui.
- Mano tėvai – mamukas ir tėvukas gimė ir užaugo Spartoje. Kai man buvo 9 metai mano tėvą išsiuntė į misiją Antarktidoje. Iš ten jis nebegrįžo. Mano mamą ir aš nusprendėme ten vykti ir jo ieškoti. Nuvykę radome kažkokio keisto pingvino pėdsakus. Pasekę suradome uolą. Ten buvo įsikūręs Antarktidos siaubūnas Banikajus. Šiaip jis nebuvo toks jau siaubūnas. Pas jį suradau savo tėvą, taip ten nusprendėme gyventi. Tėvas kartu su Banikajumi treniravo mane. Kartą į Antarktidą įžengė slenkų padalinys. Jam vadovavo Orlito . Jų tikslas buvo surasti Banikajų ir jį nužudyti. Būrį sudarė 10 žmonių, o mes buvome tik 4 ir šiaip mama ir aš negalėjome kautis. Aš buvau per jaunas, mama per sena. Banikajus parodė mums slaptą pabėgimo kelią. Tėvas negalėjo palikti pingvino vieno, todėl pasiliko su juo. Aš su mama nuvykome į Švediją. Ten būdamas 16 metų užbaigiau treniruotes ir daviau sau vardą – pingwis – Banikajaus garbei, o 0001 tėvo, nes jis buvo kaip slaptasis agentas. Taigi, kai man sukako 18 metų nuvykau į Spartą ir sužinojau, jog rengiamas puolimas ir kad jus jau išvykę. Skubiai pasiruošęs visus batonus, giftus ir ginklus bėgau link jūsų ir štai aš čia.
- Kaip tų keliavęs daug vėliau už mus spėjai nueiti toliau? – paklausė Spamer.
- GPS sistema. – pasakė pingwis0001 .
- UUUUU. Tai reiškia tu gyvendamas sŠvedijoje daug pasiekei technologiškai.
- Na taip. sŠvedija silpna fiziškai, bet jų ginklai ir pagalbinės priemonės labai geros. – pasakė pingwis0001.
- Tai gal padėtum pasiekti Mazuria? – pasidomėjo Gadwey.
- Puiku. Iki jos mums liko tik valanda kelio.
- Super. Kuo greičiau, tuo daugiau bus linksmybių iškaršti slenkų kailius kaip Himalako. – apsidžiaugė Pakalniskis.
- Jus nugalėjote Himalaką – legendinį sšvedų milžiną? – nustebo pingwis0001. – Aš labai daug legendų esu girdėjęs apie jį. Galvojau, jog jis neįveikiamas.
- Spartiečiai neįveikiami, vaike, o tas Britney Spears fanas labai silpnas karys. Aišku man padėjo ir Jogaila .
- Kur...
- Aš čia. – pasakė Jogaila.
- Apie jus irgi girdėjau daug gerų atsiliepimų. Kaip apie protingiausią karį mūšio lauke ne tik Spartoje, bet ir visoje rytų Europoje.
- Mokausi iš geriausių. – tarė Jogaila ir pažvelgė į Pakalniskį.
- Čia apie mane? – paklausė Gytmiestis ir visi pradėjo juoktis.



Volturis



Previous article:
Sparta. Jogailos kelias (14 years ago)

Next article:
Sparta. Karų sukūryje 2 dalis (14 years ago)