Sveiki gyvi, buvau įkalbėtas pakeisti vardus, taigi tą ir padariau. Deja su kita problema neišėjo taip lengvai susidoroti. Tas nelemtas 10k simbolių limitas. Taigi, nusprendžiau, jog istoriją skaidytą į šešias dalis, teks dar labiau paplėšyt. ;]
Kas neskaitėte pirmosios dalies, ją galite rasti štai čia:
http://e-sim.org/article.html?id=11220
Kerštas yra saldus
II dalis. Miręs, kuris vaikšto.
-...es sugebėjome stabilizuoti jo būklę.
-Sužeidimai?
-Trys šūviai krūtinėje, daugybiniai viso kūno sumušimai ir gana rimta galvos trauma, kuri sukėlė šią komą.
-Kulkas pašalinome, o sumušimai čia mažiausia bėda...
-Taip, nors jam labai pasisekė, jog kulka nuslydo kaukole, tačiau priminis smūgis padarė tikrai daug žalos.
-Vis dar negalime pasakyti, ar jis bus paralyžiuotas, ar praras kokį gebėjimą. Tai žinosime tik po tyrimų.
-Bet juos padarysime tik tada, kai jis pabus iš komos, o čia jau ne nuo mūsų priklauso.
-Ačiū jums, Briediss buvo tikrai geras detektyvas, mes jo negalime netekti, tai būtų smūgis visam departamentui.
-Pasistengsime padaryti viską, ką tik galėsime.
►►►►►►►►►
Mane suvarpė kulkomis, man peršovė galvą, plėšte išplėšė širdį... bet aš gyvas! Nors mano gyvastis pasireiškė tik egzistavimu, tačiau kraujas sraunia upe tekėjo mano arterijomis. Negaliu nei atsimerkti, nei ką nors išgirsti. Jaučiuosi kaip įkalintas kitame pasaulyje. Čia žemė yra tamsa, o vanduo – tyla. Daugiau nieko čia nėra. Bet tikrai žinojau viena – aš vis dar gyvas!
-Gyvas! – suriko Briediss.
Atsisėdęs jis jautė, jog yra visas šlapias nuo šalto prakaito. Už lango švietė mėnesiena. Staiga galvoje, it sugreitintam filme prabėgo pastarieji įvykiai: bylos užbaigimas, nepakartojama naktis, Pahiros šypsena, nuostabus rytas ir visas siaubas, sugadinęs jo gyvenimą.
Nors vaizdas liejosi, apsižvalgęs, jis pamatė, jog palatoje yra vienui vienas. Ilgai nelaukęs jis atsistojo ir žengė pirmuosius žingsnius. Kojos buvo lyg aptirpusios, bet akimirksniu tiek rega, tiek ir kūno aptirpimas pranyko. Žengė dar vieną žingsnį, tačiau pasijuto pririštas prie kateterių ir įvairių laidų. Šiuos nutraukus pasigirdo sirena. Akimirksniu pasirodė medicinos sesutė, o paskui jį daktaras su policininku.
-Tučtuojau grįžkite į lovą,- tarė jauna seselė,- jums negalima judėti!
-Tai neįtikėtina,- žiopčiojo pusamžis gydytojas.
-Girdėjote ką medikai pasakė,- tarstelėjo pareigūnas,- grįžtame į lovą.
Briediss kiek patylėjęs paklausė:
-Mano žmona? Kaip ji?
Gydytojas susižvalgė su sesele ir tarė:
-Apie tai pakalbėsime vėliau, dabar turime pasirūpinti jūsų sveikata, grįžkite į lovą.
-KAIP MANO ŽMONA?! KUR JI?!
Policininkas žengė artyn ir Sugriebė Briedį. Jo reakcija ir jėgos buvo labai nusilpusios, todėl jis negalėjo pasipriešinti. Seselė žaibiškai prišoko ir suleido vaistų tiesiai į veną. Briedžio akys užsimerkė.
Kodėl? Kodėl tai nutiko man? Tai dažniausiai pagalvojame, jei netikėtai mus ištiko nelaimė. Vieni kaltina likimą, kiti – dieviškas jėgas. Tačiau aš mąstau racionaliai. Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Ir čia jau mūsų visuomenės blogis, jeigu geri veiksmai grįžta blogu pavidalu. Jaučiu visomis smegenų ląstelėmis, jog šis įvykis susijęs su viena iš mano bylų.
Gyvenimas yra žiaurus ir nesąžiningas, nevalia to užmiršti...
►►►►►►►►►
Briediss palengva atsimerkė. Saulės šviesa įkyriai spindėjo jam į veidą. Jis pakėlė ranką norėdamas nuo jos prisidengti, bet staiga suprato, jog yra pririštas. Nervingai truktelėjo rankas ir kojas.
Taip, įkalintas šioje lovoje, it protinis ligonis.
-Ei! – suriko Briediss, - ar yra kas nors?
Staiga duris atidarė už jų buvęs policininkas ir pro jas įėjo medicinos seselė. Ji ištraukė švirkštą.
-Palaukit! Nereikia to šlamšto, geriau atsakykit į mano klausimus.
-Atsiprašau, aš neturiu teisės...
-Jūs neturit teisės mane laikyti nežinioje!
-Aš tikrai neturėčiau,- tarė ji apsižvalgiusi ir priėjo arčiau,- aš negaliu.
-Pažiūrėkit man į akis.
Sesutė pakėlė akis į jį.
-Aš... aš... nežinau kaip tai jums pasakyti...
Briedžio kraujas užvirė, galvoje pasidarė labai karšta, o kartu ir silpna. Jis žinojo, tačiau niekaip nenorėjo to pripažinti. Ką tik paskutinis jo vilties žiburėlis buvo negailestingai užpūstas.
-Aš noriu nueiti į jos laidotuves. Kada jos?
-Ji jau palaidota.
-Ka? Kaip? Kodėl taip greitai?
-Jūs buvote komos būsenoje beveik puse mėnesio...
Staiga man viskas pasidarė aišku, begalo aišku. Protas akimirksniu nušvito ir viską supratau. Supratau ir tai, jog mano gyvenimas baigtas, ir egzistuosiu vien tam, jog šitą bylą išaiškinčiau.
►►►►►►►►►
Po poros dienų, kai Briediss atsiėminėjo daiktus iš ligoninės, prie jo pasirodė Azartiskas.
-Sveikas,- kiek pažiūrėjęs pridūrė,- verčiau labas... Kaip jautiesi?
-O kaip turėčiau? Pažiūrėk į mane? Ką matai?
-Nepalaužiamą žmogų, kuris imsis bet ko, jog atliktų savo tikslą. Teisingai?
-Net nebežinau...
-Klausyk, kur važiuoji, gal galiu mestelti?
-Į kapines, parodysi kur?
-Taip, žinoma.
Kelias link kapinių buvo tylus. Nors miestą akino vasaros šviesa, man buvo tamsu. Nežinau kodėl, dėl tamsių minčių, ar keršto troškimo. Neliko nieko šviesaus. Važiuodami link kapinių, tylėjome, nejauki tyla suformuota situacijos nepatogumo. Ženklas ,,KAPINĖS“ mane pažadino iš to tamsaus transo. Atvykome į mirusiųjų miestą.
-Štai,- tarė Azartiskas, eidamas pro neseniai palaidotų žmonių kapus,- priėjome.
Briediss išvydo juodą paminką, kraute nukrautą gėlėmis. Vienos jų sudžiūvusios, kitos ką tik nupirktos. Priėjęs arčiau, iš po gėlių perskaitė banalų tekstą ,,liūdi artimieji“. Niekaip negalėdamas atleisti sau, jog per jį žuvo jo gyvenimas, jis prisidengė delnu veidą.
-Aš net negalėjau jos aplankyti per jos paskutinę kelionę...
-Mūsų departamentas užpirko tikrai gražias laidotuves, nesikrimsk. Gal nori kur nuvažiuot? Į barą?
-Paleisk mane prie namų.
-Briedi...
-Nieko nesakyk, tiesiog nuvežk mane ten.
-Paklausyk, tau dabar negalima būti vienam,- pasikuitęs kišenėje jis ištraukė bilietus,- va žiūrėk, mes susimetėm šiek tiek, nupirkom tau kelialapį į Lithuania Minor. Ten Q5 kurorte atsipalaiduosi, užsakytos ir psichologo paslaugos, tikrai padės.
-Ačiū, tačiau noriu ištirti šią bylą. Tik ją pabaigęs ir sužinojęs kas tai padarė, galėsiu toliau gyventi.
-Čia ir yra bėda, mes apie tai kalbėjome su viršininku, jis be jokių išlygų tau uždraudė tirti šią bylą.
Staiga mano galvą suėmė baisus skausmas. Atrodė, jog smegenys nebetelpa kaukolėje. Susiėmęs už galvos aš kritau ant kelių. Tačiau, viena akimirką, už kapinių tvoros pamačiau rudaplaukę merginą su nuostabiai spindinčiomis akimis... Pahira! Ne, ne, ne!!!
Briediss nieko nelaukdamas įsibėgėjo ir šoko per tvorą ir bandė vytis merginą.
-Pahira!
Pribėgęs prie merginos, Briediss sugriebė ją už peties, bet tą pačią akimirką suprato, jog tai ne ji. Mergina atsisuko į jį. Atrodė išsigandusi ir labai nustebusi.
-Atsiprašau, sumaišiau.
Prie Briedžio, bežiūrinčio kaip nueina ši mergina, pribėgo Azartiskas.
-Kas čia buvo?
-Nežinau,- sumelavo Briediss,- tiesiog...
-Aš girdėjau, jog šauki Pahira.
-Nenoriu apie tai šnekėti. Vežk mane namo.
Iki namų, nei vienas detektyvas nepratarė nei žodžio. Tik išlipęs, Briediss tarė:
-Ačiū tau, už viską.
-Žiūrėk, jei reikės tau tereikia paskambinti. Juk mes buvome partneriai, kart ne vieną bylą išsprendėme.
-Žinau, sėkmės.
-Žiūrėk savęs.
Briediss pažiūrėjo, kaip priemiesčio gatve nuvažiuoja kolegos mašina. Jau temo, visą gatvę puošė degančios šviesos, išskyrus namą, paženklintą mirties. Tyliai ir atsargiai, lyg nenorėdamas sukelti nei menkiausio garso, jis įsliūkino į savo namus. Priėjęs virtuvę, jo dėmesį patraukė dvi kraujo balos. Du paminklai, skirti pažymėti mirtį. Vienos įstabaus grožio merginos ir vieno garbingo detektyvo mirtį.
Aš miriau štai čia, ir mano vėlė, apsidengusia šia gyvastimi gyvens tol, kol nerasiu ir neišskersiu visų, su tai susijusių padugnių.
Iš virtuvės, jis nukeliavo į miegamąjį, kuris atrodė lygiai taip pat, kaip ir buvo paliktas. Žiūrėdamas į nepaklotą lovą, Briediss žvelgė į savo prisiminimus. Kiek pastovėjęs miegamajame, nuėjo iki tualeto ir į jį vėl žvelgė pervargęs žmogus. Ne nuo darbo, nuo begalinio skausmo.
-Aš nepasiduosiu,- tarė sau,- tiesiog negaliu.
Bežiūrėdamas į savo atvaizdą veidrodyje, nuleidau žvilgsnį. Mane glumino visi šitie įvykiai. Vėl pakėlęs akis išvydau Ją. Ji laikėsi apsikabinusi mane per liemenį ir galvą padėjusi ant mano peties. Žvelgė be jokių emocijų, prikišo savo spindinčias lūpytes prie mano ausies ir tyliai sušnabždėjo:
-Tu nepasiduosi.
Tai pasakius, paėmė už mano rankos, pakėlusi pridėjo prie veidrodžio.
-Tu žinai ką turi padaryti.
Nebežinodamas, ar tai mano vaizduotė ar galvos trauma, žiūrėjau į savo ranką, tačiau puikiai žinojau, jog Jos čia nėra.
Briediss pažvelgė į savo ranką, uždėtą ant veidrodžio pasijuto keistai, tačiau suraukęs kaktą, jis už veidrodžio spustelėjo mygtuką ir veidrodis sujudėjo. Už jo slypėjo visas ginklų arsenalas, būtini išgyvenimui daiktai. Iš drabužinės apsirengęs naujais rūbais, jis pasiėmė du Desert Eagle ginklus ir nuėjo link koridoriaus.
Pažvelgęs į savo krūtinę ir prie abiejų šonų po gana didelio kalibro ginklus, jis tarė:
-Išlysk, baily, arba mirsi lėta ir skausminga mirtimi.
Nesulaukęs jokio atsakymo, žaibiškai išsitraukęs vieną iš savo ginklų nutaikė į spintą. Nieko nelaukdamas nuspaudė gaiduką ir kulka pervėrė spintos duris ir už jų buvusį žmogų. Šis rėkdamas parklupo ir susiėmė už kojos.
-Kas tave pasamdė?
-Eik velniop!
Briediss šaltakraujiškai priėjo ir užmynė ant kojos, kurioje žiojėjo baisi žaizda. Sužeistajam suklikus, jis dar labiau ją spustelėjo ir atleido. Iš jos pliuptelėjo kraujas.
-Dar kartą klausiu, kas tave pasamdė?
-Tu mirsi! Kaip ir tavo žmonelė!
[TĘSINYS KOMENTARUOSE]
Previous article:
Kerštas yra saldus. I dalis. (14 years ago)
Next article:
Kerštas yra saldus. III dalis. (14 years ago)